Turiu aš rožę

išaugintą iš vienos ląstelės. Skaidrioje stiklinėje kolboje gyvena netrikdoma niekieno. Įdomu, kaip jai seksis perkeltai į normalų pasaulį. Ar pavyks įsikabinti į žemę maitintoją.




"Maniau, kad aš turtingas, nes turiu vienintelę gėlę, o pasirodo, ji tik paprasta rožė. Turiu tik ją ir tris iki kelių siekiančius ugnikalnius, kurių vienas tikriausiai amžinai užgesęs... Tai koks gi iš manęs princas..." Ir atsigulęs į žolę pravirko.

--------------------

- Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Viena rožė... Ji tikriausiai mane prisijaukino...

-------------------

- Jūs gražios, bet tuščios,- kalbėjo toliau mažasis princas.- Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus - na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji - mano rožė.

-------------------

- Tavo planetoje,- tarė mažasis princas,- viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių... ir neranda, ko ieško...
- Neranda,- atsakiau.
- O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba gurkšnyje vandens...
- Žinoma,- atsakiau.
Mažasis princas pridūrė:
- Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.

A.de Saint-Exupery