Pažibuokliavimai

Mėlyną žibutę
Atnešiau aš tau, mamute,
Ir į plaukus ją įpinsiu,
Aš galvelę padabinsiu.

Tai pirmasis Džiugo "parsineštas" iš darželio eilėraštis. Kai auklėtoja pasakė, kad mokosi eilėraštį, prašėm Džiugo, kad pasakytų. Pirmą dieną sakė "supa tėtis ir mama", antrą dieną "kiškis kirpo plaukus", o trečią dieną kažką niurzgėjo apie žibutes. Dabar jau deklamuoja parodydamas, kaip dabina galvelę :)

Kumelaitė Kukučio ausy

Per naktį
Kukučio ausy
užaugo smagi kumelaitė.
Iš džiaugsmo jinai šokinėja
ir spardo
į ausų būgnelius.
Ir girdi Kukutis,
kaip žvengia ji Stonų ganyklose.


Kaip negražu, jis galvoja:
eisiu pas gydytoją,
gal man išims iš ausies kumelaitę.
Bet kaip aš paaiškinsiu,
iš kur ausyje kumelaitė?


Kaip negražu
prieš pažįstamus,
prieš vaikus,
prieš tokį gražų ir tyrą gyvenimą,
kur tokios dailios užuolaidos
ir blizga švarūs parketai.


Kukutis niekam nesakė,
uždelsė,
ir buvo dar negražiau.


Tarė sau:
neduok dieve,
jeigu numirčiau –
tokią gėdą rastų ausy!


Ir Kukutis pradėjo bijoti mirties:
automobilių,
ratų,
kombainų,
kuliamųjų mašinų.
Neduok dieve –
numirtų:
šitokią gėdą rastų ausy!




Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977

Turiu aš rožę

išaugintą iš vienos ląstelės. Skaidrioje stiklinėje kolboje gyvena netrikdoma niekieno. Įdomu, kaip jai seksis perkeltai į normalų pasaulį. Ar pavyks įsikabinti į žemę maitintoją.




"Maniau, kad aš turtingas, nes turiu vienintelę gėlę, o pasirodo, ji tik paprasta rožė. Turiu tik ją ir tris iki kelių siekiančius ugnikalnius, kurių vienas tikriausiai amžinai užgesęs... Tai koks gi iš manęs princas..." Ir atsigulęs į žolę pravirko.

--------------------

- Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Viena rožė... Ji tikriausiai mane prisijaukino...

-------------------

- Jūs gražios, bet tuščios,- kalbėjo toliau mažasis princas.- Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus - na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji - mano rožė.

-------------------

- Tavo planetoje,- tarė mažasis princas,- viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių... ir neranda, ko ieško...
- Neranda,- atsakiau.
- O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba gurkšnyje vandens...
- Žinoma,- atsakiau.
Mažasis princas pridūrė:
- Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.

A.de Saint-Exupery