Prisijaukinti

<...Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai. Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose. Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą. -Prašau tavęs... prisijaukink mane! - tarė ji. -Mielai prisijaukinčiau,- atsakė mažasis princas,- bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų. -Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini,- tarė lapė.- Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!...>

<...-Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko. -Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš... - pakartojo mažasis pricas, kad geriau prisimintų. -Žmonės pamiršo šią tiesą,- tarė lapė.- Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę... -Aš atsakingas už savo rožę... - pakartojo mažasis princas, kad geriau prisimintų...>
A.de Saint-Exupery