Knygos

Šiuo metu turime dvi mėgstamas knygutes. Apie Žaibo Makvino Didžiąsias lenktynes buvo ilgai svajota, taupyti pinigėliai, kurti planai, kaip nusivežti tėtį (nes jis, priešingai nei mama, turi pinigų) į Akropolį pirkti šios knygos. Džiugas dievina ją, kas vakarą prieš miegą bent pora dalių privaloma perskaityti. Kita - apie peliukų žygį prie ežero. Nuostabiai iliustruota, paliekanti vietos interpretacijoms. Man irgi ji patinka :) Knygyne Džiugas jau nusižiūrėjo ir kitą knygą - apie Šreką. Dar nėra "mirk atsikelk, bet reikia", bet.. :) Kaip išsaugoti tą susidomėjimą knygomis?

Prieš keletą dienų užklydau į knygų skaitytojų forumą. Labai patiko jų konkretūs atsiliepimai apie perskaitytas knygas. Geras kelrodis einant į knygyną. Bet tame forume patyriau ir keistą jausmą. Kai kelių merginų pasisakymuose perskaičiau "ką tik išklausiau tokią ir tokią knygą", "šiandien klausysiu va šitą", suvokiau, kad pasaulis žingsniuoja pirmyn ir ne skaito, o klausosi audio knygų. Lengvai suglumau, nes nesuvokiau, kaip galima iškeisti puslapių šiurenimą į ausines. Pasijaučiau senamadiška, nes man reikia popieriaus... Gerai pagalvojusi, prisiminiau, kaip kažkada be galo seniai pačiai patikdavo klausytis per Lietuvos radiją skaitomų dramų, romanų ir pan. O gal ir dabar tebeskaito, tik aš nebesiklausau? Gal tai nėra taip blogai, kaip man iš pradžių pasirodė? Juk "beskaitant" knygą galima iškepti pyragą, nusimegzti megztinį arba nudažyti sienas. Taip, pasaulis skuba, lekia strimgalviais. Kažkur. Ar aš noriu kartu?