Lietus buvo mūsų palydovas. Visą kelionę oras nelepino, gaudėm debesėlius ir svajojom apie saulės nutviekstas viršukalnes. Keliai buvo slidūs, sunkiai pravažiuojami arba visai nepravažiuojami. Bet tai davė kelionei savotišką atspalvį ir šarmo. Adrenalinas liejosi per kraštus. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai leidiesi slidžiu siauru keliuku nuo kalno ir suvoki, kad dėl menkiausio slystelėjimo gali nusiridenti nuo kalno. Paskutinę kelionės dieną pavyko pabėgti nuo lietaus, gėrėjomės tokiais kalnais, dėl kurių ir atvažiavom į Ukrainą.
Ukraina tokia, kokią aš ją mačiau.
Miškai ten įspūdingi, ir, žinoma, miškų ūkis labai svarbus Ukrainai
Prisioffroud'inom iki soties, vienam ekipažui teko leistis nuo kalno su gervės pagalba
Buvo kalniukų, į kuriuos teko ropoti lėtai
Bet buvom laimingi pagavę debesėlį
Godžiai rijom akimis vaizdus ir dėliojom į atminties lentynėles kalnus, kaimus, žmones.
Su mašinom užvažiavom į 1770 m virš jūros lygio aukštį.
Pėstute įveikėme papildomą kilometrą - 1880 m virš jūros lygio (kalnas Bliznica)
Didžiai mano nuostabai, sugebėjau susikalbėti su vietiniais. O vietiniai labai malonūs, šilti ir bendraujantys žmonės. Siūlė pirkti "дача" :) su žeme arba be jos, kaip patogiau. Siūlė aviną šašlykui, pasakojo kuo užsiima ir kaip gyvena. Viena maža mergaitė papasakojo apie mokyklą, šeimą ir kaimynus. Kai paklausiau, iš kur ji moka rusiškai, paaiškėjo kad ji tos kalbos nemoka. Kalbа tik "пo нашeмy" :) Ji ukrainietiškai, aš rusiškai, bet abi viena kitą supratom :)
Turėjom tokį posakį - visi keliai veda į Volovecą, nes kur buvę kur nebuvę, vis grįždavom ten nakvoti :) Ką gali žinoti, gal kada nors vėl keliai pasuks Voloveco pusėn.
Entries