Cukinija su svogūnais ir kariu arba kaip iš nevalgomo padaryti valgomą

Džiugo darželis stengiasi į veiklą įtraukti ir tėvelius. O mes savo ruožtu stengiamės padaryti visus užduotus darbelius. Vienas iš labiausiai pasisekusių Džiugo ir tėčio darbelių pernai buvo automobiliukas, padarytas iš atliekų, nebereikalingų detalių. Modeliukas iš pradžių sudalyvavo parodoje darželyje, o vėliau eksponuotas ir "Kauno švaroje". Už šį darbą vyrukai gavo kamuolį.






Naujajam Džiugo kambariui šiemet prireikė laikrodžio. Vėl tėtis pasistengė ir iš nereikalingų detalių sukonstravo originalų daiktą :)



Pagaliau ir man pasisekė padaryti naudojamą iš nereikalingo, valgomą iš nevalgomo :) Čia Dariaus nuomonė apie cukiniją su svogūnais ir kariu.

Jums reikės:
2-2,5kg cukinijų
0,5kg svogūnų
1-1,5 a.š. kario
1,5 stiklinės cukraus
3 v.š. druskos
0,5ltr. acto 9% ir vandens lygiomis dalimis mišinio

Supjaustykite cukiniją kubeliais, svogūną pusžiedžiais. Viską sudėkite į puodą, išmaišykite. Palikite ~12val. Ant mažos ugnies užvirkite, pakaitinkite ~4min. po užvirimo. Supilstykite į stiklainius. Skanaus!

Už receptą esu dėkinga kolegei Danutei.

Kadagių slėnis

Kadagių slėnis yra Kauno marių regioniniame parke .
Kadagiai labiau būdingi sausiems Dzūkijos pušynams. Vidurio Lietuvoje retai sutinkamas, bet Arlaviškėse kadagynas išaugęs savaime. Tai unikalus gamtos kampelis, kurį verta aplankyti.

Pomidorų padažas pagal Oliverį

Sutinku, kad Jamie Oliveris yra pop'sas. Bet taip paprasta gaminti pagal jį! Skonis mano neišlavintas, negaliu pretenduoti į maisto žinovus, bet tai, ką pagaminu pagal J. Oliverio knygas, man patinka. Ir ne tik man. Džiugas nevalgo jokių padažų, tačiau Oliverio pomidorų padažui padarė išimtį. Žiūrėjau išpūtus akis, kaip jis laižo aštrų padažą nuo virtuvinės mentelės ir prašo dar. Taigi, pomidorų padažo receptas:


1,5 kg prinokusių pomidorų,
1 nuluptas ir smulkiai supjaustytas svogūnas,
2 nuluptos ir plonai supjaustytos česnako skiltelės.
1-2 džiovinti sutrupinti raudonieji ankštiniai pipirai,
didelė sauja šviežių bazilikų lapelių (nebūtinai),
1 šaukštas raudonojo vyno acto,
alyvuogių aliejaus,
druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų.


Keptuvėje įkaitinkite pora šlakelių alyvuogių aliejaus. Suberkite svogūnus, česnaką ir ankštinius pipirus ir ant silpnos ugnies kepkite maždaug 10minučių, kol suminkštės, bet nepakeis spalvos. Pomidorus maždaug 40sekundžių įmeskite į verdantį vandenį, kad imtų luptis odelės. Nulupkite, stambiai supjaustykite. Sumeskite pomidorus į kepintus svogūnus, įpilkite stiklinę vandens. Užvirkite ir ant silpnos ugnies troškinkite maždaug 20minučių. Dabar viską permalkite virtuvės kombainu ar sulčiaspaude, kad gautumėte skystoką padažą. Įplėšykite baziliko lapelių, pagardinkite druska, pipirais ir lašeliu raudonojo vyno acto.
Ypač skanu su makaronais.

Braškių - rabarbarų uogienė

Pamenu iš paauglystės kibirus visokiausių uogų, kurias reikdavo greitai vienokiu ar kitokiu būdu apdoroti ir sukišti į stiklainius. Kad užtektų iki kito derliaus. Koks tai būdavo nuobodus darbas...

Beklaidžiodama po turgų gausiame perpardavinėtojų būryje netyčia radau vyriškį, parduodantį savo daržo gėrybes. Nusipirkau rabarbarų (jaučiate jų skonį burnoje?) :) Viriau braškių - rabarbarų uogienę pagal Marisą. Matavimai mano gavosi tokie "iš akies", tik daugmaž proporcijų prisilaikant. Naudojau uogienių cukrų. Vakar atrodė, kad per saldu ir nesutirštėję pakankamai, bet šįryt, kai galutinai atvėso, visai man patinka.







Patyriau malonumą, virdama kelis stiklainiukus uogienės, kurios anksčiau neviriau. Bet vis gi reiktų susikaupti ir parašyti MythBusters'iams laišką-prašymą išsiaiškinti, kaip ten su tuo mediniu šaukštu ir uogienėm :) Visuose receptuose nurodoma, kad uogienę maišyti reikia būtent mediniu šaukštu. Įdomu, tai likusi tradicija iš senų laikų, mitas ar vis gi moksliškai pagrįstas patarimas?

***

Fotografuoju sapnuose, akimis, bet ne į juostą ar skaitmeną.

Lentynoje guli Čekuolis, Baltakis ir Fotografo akis, bet rankos jų nepasiekia.

Galvoje mintys sudėliotos, bet modelinas paslėptas stalčiuje laukia savo eilės.

Naujas "padarėlis", kurį teks prisijaukinti - siuvimo mašina. Taip, lentynoje guli dar viena knyga. Knygų komise rastas senas vadovėlis 10-12kl. "Audinio darbai".

O šis dienoraštis visiškai apleistas.

Bet vieną dieną aš šiuos darbus padarysiu. Tik turbūt jų vietoje atsiras kiti darbai ir užmojai.
Taigi, verdam kavą ir kimbam į darbus.

Trumpas pasivaikščiojimas

Šįryt sugalvojau pafotografuoti apsnigtą Kauną. Vis tikiuosi, kad žiemos liko nedaug (juk antradienį jau kovas!), tad panorau pažiūrėti į žiemą pro fotoaparato akutę "paskutinį kartą". Tik perėjau tiltu per Nerį ir sušalau baisiausiai. Įsėdus į maršrutinį autobusiuką išgirdau radio diktorių aiškinant, kad Kaune -20*C...
Pavasari, aūūū...

***

Įdomus pastebėjimas - šiemet vyrai moteris kovo 8-tą sveikins su kaukėmis :) Žiema gal jau bus pati pabėgusi ir linksmai pasitiksim atvilnijantį pavasarį. Mano vyriukai šį sekmadienį jau padarė Užgavėnių kaukę. Vis tas darželis priverčia pirštelius pamiklinti ir kokį darbelį pagaminti :)

Ukrainos Karpatai

Už lango bjauru. Šlapia, slidu, sniegas purvinas. Užtat kaip jauku prisėst su dideliu puodu kvapnios arbatos prie vasaros atostogų atsiminimų.
Lietus buvo mūsų palydovas. Visą kelionę oras nelepino, gaudėm debesėlius ir svajojom apie saulės nutviekstas viršukalnes. Keliai buvo slidūs, sunkiai pravažiuojami arba visai nepravažiuojami. Bet tai davė kelionei savotišką atspalvį ir šarmo. Adrenalinas liejosi per kraštus. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai leidiesi slidžiu siauru keliuku nuo kalno ir suvoki, kad dėl menkiausio slystelėjimo gali nusiridenti nuo kalno. Paskutinę kelionės dieną pavyko pabėgti nuo lietaus, gėrėjomės tokiais kalnais, dėl kurių ir atvažiavom į Ukrainą.

Ukraina tokia, kokią aš ją mačiau.













Miškai ten įspūdingi, ir, žinoma, miškų ūkis labai svarbus Ukrainai









Prisioffroud'inom iki soties, vienam ekipažui teko leistis nuo kalno su gervės pagalba



Buvo kalniukų, į kuriuos teko ropoti lėtai





Bet buvom laimingi pagavę debesėlį



Godžiai rijom akimis vaizdus ir dėliojom į atminties lentynėles kalnus, kaimus, žmones.





















Su mašinom užvažiavom į 1770 m virš jūros lygio aukštį.



Pėstute įveikėme papildomą kilometrą - 1880 m virš jūros lygio (kalnas Bliznica)



Didžiai mano nuostabai, sugebėjau susikalbėti su vietiniais. O vietiniai labai malonūs, šilti ir bendraujantys žmonės. Siūlė pirkti "дача" :) su žeme arba be jos, kaip patogiau. Siūlė aviną šašlykui, pasakojo kuo užsiima ir kaip gyvena. Viena maža mergaitė papasakojo apie mokyklą, šeimą ir kaimynus. Kai paklausiau, iš kur ji moka rusiškai, paaiškėjo kad ji tos kalbos nemoka. Kalbа tik "пo нашeмy" :) Ji ukrainietiškai, aš rusiškai, bet abi viena kitą supratom :)

Turėjom tokį posakį - visi keliai veda į Volovecą, nes kur buvę kur nebuvę, vis grįždavom ten nakvoti :) Ką gali žinoti, gal kada nors vėl keliai pasuks Voloveco pusėn.

Laukiu pavasario....

Pirmasis šiemet žydėti susiruošė kilmingas šaknis turintis amarilis. Tik pavadinimą jo pamiršau. Bet gi ne pavadinimuose grožis. Snapuką kiša ir kitas, paprastas palangės grožis. Dar keletas nepabudę guli patamsy. Myliu amarilius. Nesvarbu, kad žydi jie trumpai. Svarbu, kad žydi tokį niūrų žiemos metą. Jau laukiu pavasario.

***

Kantrybės įveikiant įveikiamą, ramybės neįveikiant neįveikiamo ir išminties atskiriant vieną nuo kito.
Šito norėčiau išmokti šiemet.